Pranešimas, perskaitytas Lietuvos valstybės gynėjų minėjime
„Atmintis gyva“ 2012 01 12 Lietuvos Respublikos Seime
1991 metų sausio 13 – osios naktį buvau tvirtai prisispaudęs prie nerimaujančios mamos ir laukiau grįžtančio tėčio. Jis stovėjo čia, prie Parlamento, ir buvo pasiryžęs saugoti Mūsų visų laisvę, su miniomis tuokart nepažįstamų, tačiau taip pat be galo artimų žmonių, kuriuos vienijo tikslas – Laisva Lietuva. Šiandien, vertindamas 1991 m. sausio įvykius, suprantu, jog turiu atlikti pareigą – saugoti mūsų laisvės gynėjų garbingą atminimą. Tai mano ir mano kartos istorinė misija.
Kiekviena karta turi užduotį, kurią privalo atlikti, tačiau visuomet susiduriama su problemomis, kurių svarbiausia, jog ne visi tą istorinę misiją supranta, kaip privalomą atlikti dalyką. Sausio 13 – osios naktį ne visa Lietuva savo kūnais gynė Lietuvą, ne visi savo mintimis karštai pergyveno dėl savo šalies, buvo tokių, kurie sau ramiai miegojo, šventė gimtadienius, ruošėsi egzaminams… Toks buvo tų dienų kontekstas, toks buvo gyvenimas. O koks yra Sausio 13 – osios kontekstas šiandien? Kaip mūsų visuomenėje yra vertinami įvykiai, vykę prieš 21 metus?
Siekdamas tai išsiaiškinti, pamėginau susipažinti su visuomenės nuomone: tiesiogiai kalbėdamas ne tik su įvykių liudininkais, bet ir su jaunąja karta, kuri gimė jau po kruvinosios nakties, bei peržiūrėdamas viešojoje erdvėje (žiniasklaidoje bei internete) pasirodančią informaciją šia tema. Kontekstai… Jų yra įvairių. Rodos, Sausio 13 – osios nakties reikšmė, kuri jau 21 metus garsiai yra aptarinėjama, bei įvykiai tūlam piliečiui rodytų vieną vienintelį kontekstą – didvyriškos kovos, kai žmogus stojo prieš tanką su vėliava, daina, tvirtu pasiryžimu, vieningai susikabinę rankomis. Piliečiui…
Tačiau tenka konstatuoti, kad šiandien susidūriame su kitu konstektu, kuris šiuos įvykius mažų mažiausiai laiko nereikšmingais. Šį kontekstą galime iliustruoti klausimu: „O kas jums iš tos Lietuvos?“. Jį dažniausiai užduoda tie, kurie nesijaučia esą savos valstybės kūrėjai, jie yra jos naudotojai. O jie naudoti mėgsta: greitai, daug ir iš karto. Šį kontekstą pripažįstantys žmonės pakankamai ciniškai ir, beje, sėkmingai veržiasi į viešąjį mūsų gyvenimą, nuklysdami ten, kur juos veda sutrikusi vaizduotė.
Pirmiausia kalbėsiu apie kontekstą kuris, mano galva, vertybiniu, moksliniu taip pat ir istorinio teisingumo vertinimu yra toks, kokį turėtų suprasti Pilietis. 1991 m. sausio mėnesio įvykiai yra svarbūs ne tik mums, tačiau tai ne ką menkesnis įvykis ir tarptautinėje erdvėje. Pasaulis aiškiai pamatė, kad Dovydo ir Galijoto dvikova baigsis milžino pralaimėjimu. Kodėl? Juk žmogus stojo prieš ginklą, turėdamas tik savo ryžtą. Ryžtas buvo tuometinis ginklas, kuriuo laisvės gynėjai kovojo prieš neteisėtus veiksmus. Žmonės, palaikę Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo idėją, buvo ryžtingi, jie matė vienintelį dalyką – laisvą Lietuvą, nusiplovusią komunistinius dažus. Be abejo, tuomet prieš 21 metus Pasaulis vengė suteikti ryžtingą paramą mažytei Lietuvai, juk ji kovoja ne su bet kuo, o su didžiule Sovietų sąjunga, valstybe, kuri nepaisant problemų yra didžiulė, o didelės valstybės palaiko dideles – taip surėdytas mūsų pasaulis.
Ne tik 1991 m. sausis, bet ir visa mūsų Atgimimo epocha yra pavyzdys šiandienos visuomenei, kokie MES turime būti, kaip turime branginti tai, kas yra mūsų. Tikroji šalies krašto gynyba yra tuomet, kai kiekvienas pilietis, kiekvienas paukštis, krūmas ar upė yra pasiryžusi žūtbūt nepasiduoti priešui, kovoti už savo laisvę, todėl naujausi ginklai ir keliolika tūkstančių jais ginkluotų karių valstybės niekada neapgins. Privalome priešui užkurti tikrą pragarą. Jei turėsime tokią šalies gynybą, joks priešas nedrįs čia įžengti. Valstybę gali apginti tik savo šalį mylinti visuomenė. Sausio 13 – osios nakties įvykiai yra mano žodžių įrodymas. Kasmet minint 1991 metų pradžios įvykius yra iškeliamas klausimas: „O ar šiandien galėtume taip apginti savo laisvę?“. Atsakyti negaliu, bet pamėginti – taip.
Kai su moksleiviais kalbu apie Sausio 13 – osios įvykius, nudžiungu, kad jų akys iki tol apsiblausiusios nuo Napoleono karų ar Pramonės perversmo istorijų sužiba, pamatau liepsnelę. Tarsi laisvės liepsną. Jie suklusta ir vienas į kitą klausimų kūpinais žvilgsniais pradeda sukinėtis: Kodėl? Kaip? Kaip jie drįso taip su mumis pasielgti? – ištarė pernai mano vienas moksleivis. Kaip Jūs būtumėt atsakę į šį klausymą? Minutėlę pagalvojęs ištariau: „Nes jie buvo nusisukę nuo Dievo ir nuo savo, kaip žmogaus, prigimties“. Žmogus yra žiauriausias sutvėrimas žemėje, tai jis kuria vis galingesnius ginklus, kelia pasaulinius karus… Dėl visko kaltas yra žmogus. Tačiau žmogus iš prigimties yra gėrį linkusi skleisti būtybė, todėl kai ji nusisuka nuo savo prigimties, nusisuka nuo savęs ir ima skleisti blogį.
Moksleiviai susimąsto: jie kasdien mato smurtą internete, televizijoje, jie yra įpratę tai matyti, tačiau vaizdas, kai kareivis automato buože žiebia į galvą benginkliam vyrui, o tanko vairuotojas ryžtingai pasuką vairą į minios pusę, daugeliui atrodo nesuvokiama. Juk tai buvo taip neseniai, juk jų tėvai, tuomet studentai arba moksleiviai, irgi ten buvo! O jeigu prie 14 mūsų didžiavyrių, kritusių tą naktį, būtų patekę ir jų tėvai. Juos tai verčia susimąstyti ir pergalvoti savo vertybes. Galbūt ne visus, galbūt neilgam, tačiau aš, kaip mokytojas, jaučiu, kad mano atliekamas darbas nėra bereikšmis.
Internete galime rasti daugybę įvairiausių vaizdo klipų, kompiuterinių prezentacijų, kuriose mes matome Žmogaus kovą su tanku. Šiuos epizodus dažnu atveju sukūrė jauni žmonės, kuriems nėra nusipjaut į mūsų istoriją, juos sukūrė žmonės, kurių tėvai jaučia pareigą auklėti, o ne paleisti nepasiruošusius į atvirą pasaulį. Šiandien galiu konstatuoti, jog jaunas žmogus vertina Sausio 13 – osios istorinį kontekstą, jei jį vertina ir jo šeima. Pernai teko girdėti, jog mokytojai paklausus, ką veikė jos mokinių tėvai Sausio 13 – osios naktį, išgirdo šokiruojantį atsakymą: „Gėrė po 100 gramų už kiekvieną žuvusį!“ Tokie žodžiai yra tarsi peilis į mūsų laisvės aukurą ir atspindi kitokį požiūrį – neigiamą, pilką, tamsų…
Šis kontekstas vis dažniau patenka į viešają erdvę: šalia vaizdo medžiagos, kaip užimamas TV bokštas, po slapyvardžiais pasilėpę „drąsūs“ komentatoriai pila purvą, to jiems negana, pajutę nebaudžiamumą, jie pradeda reikštis jau nesislėpdami ir aiškinti, kas į ką šaudė ir kas ką nužudė. Jie siekia valdyti mūsų visuomenės narius, kurie yra neišsilavinę, linkę pasiduoti pagundai ir dar mena geruosius sovietinius laikus, kai už forminę duoną mokėjo kapeikas. Jie nebijo dėl tokių savo „tiesų“ kovoti net ir teisme, kadangi mes esame pernelyg nuolankūs. Jie pamatė, jog mes į juos nekreipiame dėmesio, taigi esame silpni ir galbūt patys abejojame dėl mums brukamos istorinės tiesos.
Pesimistiška ar įžūlu taip sakyti? O gal verčia susimąstyti kiekvieną iš mūsų, ar tikrai mes padarome viską, kad kontekstas, niekinantis mūsų Laisvės gynėjus, išnyktų kaip dūmas? Aš manau, kad iki šiol padariau ne viską, todėl nevengiu apie tai kalbėti su savo mokiniais ne tik tuomet, kai artėja Sausio įvykių metinės, bet kasdien, kadangi noriu, kad jie būtų tikri Piliečiai. Mąstantys ir suprantantys, o ne rėksniai marginalai, susirinkę prie Parlamento padaužyti langų.
Kiekvienas metais, priartėjus Sausio 13 – osios įvykių metinėms, galvoju, ar mes, šiandienos laisvės gynėjai, tinkamai atliekame savo misiją – įprasminame mūsų laisvės gynėjų atminimą. Ne tik 14 didvyrių, kurie krito 1991 – ųjų sausį, bet ir 1830 – 31 m., 1863 – 64 m. sukilėlių, kovujusių už savo ir mūsų laisvę, Lietuvos kariuomenės savanorių ir šaulių, apgynusių mūsų Nepriklausomybę, bei visų, kovojusių dėl Lietuvos laisvės XX a., didvyrių atminimą. Ar statomi paminklai yra tinkamai pagarba jiems? Manau, kad didžiausią pagarbą mūsų laisvės kovotojams galėtume išreikšti ne tik kurdami monumentus, tačiau įprasmindami jų auką savo kasdieniniuose darbuose: Laisvos Lietuvos saugojime bei Sėkmingos Lietuvos kūrime. Lietuvos, kurioje gera gyventi visiems piliečiams: nuo jauniausio iki vyriausio, kurioje gerbiamos istorinės tradicijos, kadangi jos yra dalis mūsų tapatybės, dalis mūsų mąstymo ir elgsenos. Gaila, kad dalis mūsų tautiečių savo laisva valia kerta šias šaknis pasirinkdami gyvenimą kitur, o ne čia, savo Tėvynėje.
Baigti noriu atsakydamas marginalinio konteksto išpažinėjams, kurie mūsų klausia „O kas tau iš tos Lietuvos?“. GARBĖ! PASIDIDŽIAVIMAS! TAPATYBĖ! Tai, jog esu Lietuvis! Tai, jog nesu degeneratas arba šnipas, kertantis savo šaknis, parduodantis savo tapatybę už raudonas kojines, skardinę silkių ir butelį degtinės. Turiu garbę! Todėl linkiu ir raginu visus kovoti su marginalinio konteksto puoselėtojais tvirtu žodžiu, nepalaužiama dvasia ir nepaperkamumu. Išsaugokime Lietuvos garbę! Broliai ir sesės, kova dar nebaigta, kantriai, ištikimai ir drąsiai stovėkime mūsų Tėvynės laisvės sargyboje!
Įkvėpk, Lietuvi, oro! Ar jauti laisvę?! Jei nejauti, įkvėpk giliau, nes ji čia aplink mus! Tai tavo laisvė, naudokis ja kurdamas mūsų Valstybę! Įkvėpk ir džiaukis laisve, bet niekada neužmiršk tų, kurie tau ją davė!
