Interviu ciklas su Lietuvos šaulių studentų korporacijos „Saja“ atkūrėjais ir pokalbį su Vilniaus Radvilų gimnazijos istorijos ir politologijos mokytoju, humanitarinių mokslų daktaru ir buvusiu korporacijos „Saja“ pirmininku sen! Mindaugu Nefu.

Esate spalvinga asmenybė. Užtenka įvesti Jūsų pavardę į „Google.lt“ paieškos laukelį ir pasipils daugybė skirtingų rezultatų. Pradėkime nuo Jūsų, kaip istorijos dėstytojo ir mokytojo. Kodėl nusprendėte tapti istorijos mokytoju, juk, sako, mokytojų ir taip per daug?

Tai – šeimos likimas. Didžioji dalis mano šeimos atstovauja šitai profesijai – esame pedagogų dinastija. Jeigu yra gydytojų, teisininkų dinastijos, gali būti ir mokytojų. Žinoma, viskas priklauso nuo paties asmens: jeigu į save investuoji, esi gabus, niekada nesustoji vietoje, visada atrasi savo specialybę, savo nišą. Aš ją radau. Pedagogikos, edukologijos srityje ir iki šiol neturiu jokių problemų.

Kaip mokiniai reaguoja sužinoję, jok esate Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantas?

Gerai – mokiniams irgi svarbu, kad jų mokytojas ir toliau tobulėja. Jeigu sakai mokiniui, kad jis turi mokytis ir stengtis, bet pats to nedarai, formuoji tam tikrą požiūrį: „Pala, kaip čia dabar?“ Kita vertus, didžiajai daliai žmonių, jei dirbi universitete, dar kažkokią disertaciją rašai (kurios niekas nesupranta), atrodo, kad esi „žiauriai“ protingas. Čia nebūtinai, kad disertacijas rašai, atrodai labai protingas, bet tai rodo tavo norą tobulėti. Esu susiejęs savo ateitį su edukologija, todėl ir esu linkęs daryti tokius dalykus. Mokiniai reaguoja gerai: dar niekas nėra pasakęs „Mokytojau, jūs gal kvailas? Rašot tokias nesąmones…“

Kaip pritraukiate mokinius ar studentus lankyti Jūsų dėstomą dalyką?

Mokiniai pasirinkimo lankyti ar nelankyti neturi (juokiasi), o studentai irgi ne visi jį turi, pavyzdžiui, jei dėstai privalomą kursą. Visgi aš neturiu tikslo patikti kiekvienam žmogui, nes ir studentų būna įvairių. Net jei studijuoja istoriją, gal šis dalykas jiems ne prie širdies ir todėl jų nepriversi, vis dėlto aš stengiuosi į viską žiūrėti labiau iš praktinės pusės, kitaip tariant, kaip tą mokslą priartinti prie dabartinių visuomenės realijų, jį „redukuoti“ – kaip edukacijoje pritaikyti mokslą. Pačiam istorijos specialistui tai aktualu, nesvarbu, ar su pedagoginiu profiliu studijuoji, ar be. Jeigu jis mokės daryti tik sausą mokslą, jis niekam nebus įdomus, nebent kažkokiems kitiems trims mokslininkams. Reikia, kad mokslininkai mokėtų pateikti savo idėjas visuomenei. Jau dabar tam yra daugybė formų (kompiuteriai, elektroninė erdvė), tačiau pastebėjau, kad labai mažai istorikų nori dalyvauti papildomuose projektuose. Ne todėl, kad pinigų nenori, bet tingi dirbti. Tai pastebiu iš to, kad žmonės skambina ir skambina siūlydami darbus tam tikruose edukaciniuose projektuose: „mums Jus rekomendavo“, „Jūs jau esate daręs“, „kiti atsisako…“. Tai – problema. Iš kitos pusės, visuomenei reikia tam tikrų istorijos žinių, todėl jas reikia kuo plačiau ir įdomiau paskleisti, juolab, kad XXI a. tai leidžia padaryti.
Lygiai taip pat darau ir su studentais: stengiuosi kuo įdomiau pateikti paskaitas, visuomet išlaikau ir draugišką atmosferą, bet pagarbų atstumą. Siekiu labai gerai atlikti savo darbą: greitai studentams atrašai elektroninius laiškus, kruopščiai tikrini darbus, dalyvauji studentų šventėse… Atsimenu, kai buvau studentas, man tai patikdavo, todėl ir pats panašiai darau. Nesakau, kad su visais sutariu – ir skolų parašau, su kai kuo gal ir nėra labai geri santykiai, o kad sakytų „čia yra nuostabiausias dėstytojas“, niekuomet nebūna.

Esate atlaidus mokytojas ar vis dėlto „kirvis“?

„Kirvis“ turi neigiamą potekstę (juokiasi). „Kirvis“ yra tas, kuris sukirtinėja studentus, nesvarbu, ar yra pagrindas, ar ne, – nes jis taip mano. Aš esu reiklus, tiek mokiniams, tiek studentams, nes esu ir sau reiklus. Niekada nepateikiu pusiau „pagaminto“ darbo ar pusiau parašyto straipsnio, visada ruošiuosi šiems dalykams. Daug investuoju į save, todėl to reikalauju ir iš studento. Jeigu studentas arba mokinys atėjo į pamoką, seminarą paskaitą, tai turi dirbti, o ne varles skaičiuoti ar šiaip pasėdėti. Studijos yra sudėtingas dalykas. Man profesorius Libertas Klimka pirmam kurse yra pasakęs: „Kas jums sakė, kad studijos aukštojoje mokykloje yra lengvas dalykas?“

Specializuojatės Lietuvos šaulių sąjungos tyrimuose. Kodėl Jus patraukė būtent ši sritis?

Čia lengva susivokti: kas susisieja, tas ir ima traukti. Paprastai istorijos moksle nėra gerai, jei tyrinėji tą patį objektą, kuriame gyveni. Visgi esu kritiškas žmogus, kas man leidžia žiūrėti iš šono ir kritiškai vertinti. Kai rašiau bakalauro darbą, dėstytojai vis dėlto nesiryžo siūlyti man šios temos. Nors ir norėjau, atkalbėjo, bet, štai, per magistro studijas jau rašiau šia tema ir išėjo labai geras darbas. Jis parodė, kad galima kritiškai pažiūrėti į savo gyvenimo objektą ir padaryti jį moksliniu. Tada nusprendžiau šia tema rašyti ir savo disertaciją. Šiandien, dėl gynybos aktualijų, kaip tik suaktyvėjo tokie tyrimai, tad pataikiau „ant bangos“. Pasirinkau gerą sritį, kur galima nuveikti daug dalykų – tiek iš mokslo, tiek iš praktinės pusės (išleisti knygų, kitų leidinių, skaitomų visuomenėje).

Kokius darbus esate parašęs šia tema? Kokius dar žadate rašyti?

Daug, pavyzdžiui, įvairių metodinių leidinių patiems šauliams apie tarpukario istoriją, nes yra problema, kad kažkas kažkur girdėjo, susidarė tam tikrą – paprastai neteisingą – įspūdį. Arba iš vieno fakto priskaldo vežimą malkų ir sako, kad čia taip būdavo (nors iš tiesų taip nebūdavo). Taip pat įvairių edukacinių priemonių šauliams, knygų. Beje, mano sendraugio pasižadėjimas yra LŠS 100-mečiui parašyti mokslinę monografiją. Iš tiesų Lietuvos šaulių sąjungą dar galima tirti ir tirti, Kadangi LŠS iki 1940 m. iš viso veikė 23 apskričių rinktinės, turiu svajonę parašyti ir išleisti kiekvienos rinktinės istoriją. Taigi, 23 knygos ir viena monografija – minimalus tikslas.

Grįžkime prie disertacijos. Koks jos pavadinimas?

Tikslus pavadinimas: „Lietuvos šaulių sąjungos ideologijos raiška Lietuvos respublikos visuomenėje 1919 m. – 1940 m.“ Kaip ir daugelio disertacijų, tema ilga ir ne daug ką ne istorikui sakanti. Iš esmės siekiu padaryti naują tyrimą (tirti ideologiją, kaip ji veikė visuomenę), o ne aprašyti „įkurta tada ir tada, tas ir tas buvo“. Čia man neįdomu.

Šiuo metu visuomenėje galime matyti daugybę naujų ar anksčiau negirdėtų patriotinių organizacijų. Ar Lietuvai šiandien reikia patriotinių jaunimo organizacijų? Kodėl?

Jei esame Lietuvos šaulių sąjungoje, tikriausiai reikia. Tai tarsi gyvas įrodymas. Patriotų valstybei visada reikėjo. Be jų nėra valstybės. Tik, mano galva, patriotas nėra tas, kuris rėkia „aš myliu Lietuvą“ ir vaikšto užsidėjęs trispalvę, o tas, kuris galbūt ir be trispalvės, bet kažką kad ir tyliai dirba. Nebūtina daryti žygdarbius, užtenka kruopščiai ir sąžiningai atlikti savo darbą, nesipilti kontrabandinio dyzelino, nerūkyti kontrabandinių cigarečių. Čia yra patriotas, o tokio patriotizmo trūksta. Mėgstama sakyti, kad kiekvienas karys yra patriotas, bet aš tam nepritariu. Kai matai, jog Lietuvos kariuomenės karys pilasi kontrabandinius degalus, nesupranti, kur čia tas jo patriotizmas. Vis dėlto Tėvynę nuoširdžiai mylinčių žmonių, kurie mylėtų ne deklaratyviai, ne simboliškai, ne per šventes, reikia, todėl visada reikia tokių organizacijų kaip Lietuvos šaulių sąjunga.

Lietuvos šaulių studentų korporacija SAJA skaičiuoja jau ketvirtus metus po 2010 m. gegužės 19 d. korporacijos atkūrimo. Tuo tarpu 2014 m. lapkričio 19 d. vyko 80-asis korporacijos įkūrimo jubiliejus. Kuo šios datos yra svarbios korporacijai SAJA bei visai Lietuvos šaulių sąjungai?

Svarbios tuo, kad mes turime tam tikrą istorinį pamatą, kad nesam iškritę iš kosmoso ir šiaip susigalvoję. Iš kitos pusės, jei kalbame apie atkūrimą, idėja atkurti studentišką šaulių judėjimą šiandien duoda tam tikrą rezultatą. Šaulių sąjungai reikšmė yra ta, kad taip yra užtikrinamas šauliškos veiklos tęstinumas. Antras dalykas, atsiranda daug žmonių, kurie anksčiau Šaulių sąjungai nepriklausė. Tai rodo, kad yra skleidžiama idėja apie Šaulių sąjungą. Trečias svarbus dalykas yra intelektualinės pajėgos.

Galbūt yra išlikusių detalių, kaip vyko 1934 m. lapkričio 19 d. šventė?

Bijau dabar sumeluoti, bet galiu papasakoti, kaip atrodė vėliavos pašventinimo šventė. Šventės vieta buvo simbolinė – Kauno pilies teritorija, kur buvo iškilmingos kalbos, deginamas simbolinis vienybės laužas, tada per vėliavų įšventinimą studentų bažnyčioje Kauno senamiestyje vykdavo mišios. Tada minėjimas Šaulių sąjungos namuose: su kalbomis, su pranešimų skaitymu, kur dalyvaudavo įžymūs Šaulių sąjungos ir akademinės bendruomenės veikėjai. Tai rodė, koks tikrai svarbus buvo įvykis. Vienas išskirtinių dalykų, kuo verta didžiuotis, yra tai, kad šauliai studentai buvo nusistatę prieš alkoholį. Jų pasiryžimas buvo gyventi blaiviai. Tai labai siejasi su Šaulių sąjungos idėjomis, mat, moterims buvo uždrausta vartoti alkoholinius gėrimus. „Nebent, jeigu nėra kito kokio gėrimo gerti, tada silpną alų,“- čia cituoju vieną iš dokumentų – moterims šaulėms įsakymą. Vyrai galėdavo vartoti labai minimaliai. Čia galime pabrėžti Vlado Putvinskio poziciją, kada jis būdamas prie stalo visada pakeldavo taurelę, bet niekada neišgerdavo. Jį paklausus, kodėl jūs taip darote, jis atsakė, kad čia yra ta didžioji stiprybė – tau įpylus, tu pakeli, pridedi prie lūpų ir neišgeri. Toks poelgis yra tavo tvirtumo parodymas.

Kaip jūs prisimenate naujos korporacijos SAJA gimimo šventę?

Viskas prasidėjo taip: 2006 m. aš iš Anykščių atvažiavau į Vilnių, tai supratau tokį dalyką, kad neprivažinėsi į kuopos užsiėmimus, todėl reikia daryti kažką naujo. Parašiau elektroninį laišką Tomui Šyvokui (mes gana artimai bendravom būdami jaunaisiais šauliais) ir susitarėm susitikt. Susitikę iškėlėm tokią mintį: „žinai, kad mes tarp kariūnų vieni būsim?“, sakau: „davai ne, būkime visi kartu, o kiek čia žmonių ateis…“ Aš tada buvau toks naivus, kad šast iš visos Lietuvos trys šimtai žmonių prisijunks. Tada po truputį pradėjom pažįstamus kviesti, Šaulių sąjungos vadas labai palaikė mūsų idėją, iš rinktinių kažkokius sąrašus gavom ir šiaip ne taip visus susikvietėm. 2007 m. gegužę į Karo akademiją susirinko apie trisdešimt žmonių. Kartu nusprendėme įkurti Šaulių studentų klubą, tada, atsimenu, dalyvavo mūsų vadas Juozas Širvinskas, Karo akademijos viršininkas plk. Balčiūnas, dalyvavo tuometinis Krašto apsaugos viceministras A. Valiukis. Taip pat buvo daug Centro valdybos žmonių. Pagrindiniai darbai prasidėjo 2007 m. pabaigoje rugsėjį-spalį. Tada mes turėjome pirmąjį sąskrydį netoli Vilniaus, jėzuitų gimnazijoje. Ten kalbėjome apie įstatus (aš asmeniškai už juos buvau atsakingas). Turėjome daug tikslų, ne visi jie pasiteisino. Ten ir buvo išrinkta pirmoji valdžia: Tomas Šyvokas pirmininkas, o aš juo pavaduotoju. Nuo tų metų taip viskas ir užsisuko. Dabar visa tai aš vertinu teigiamai, nors tada maniau, kad viskas bus paprasčiau, kad žmonių kiekiai bus didesni ir t.t. Dabar matydamas, kiek yra pagalbos Šaulių sąjungai, viską vertinu teigiamai ir suprantu, kiek nemažai mes pasiekiame. Aišku, supratimo, ypatingai iš vyresnių šaulių, trūksta, bet po truputį savo pasieksim. Kaip sakoma, Romos irgi niekas nepastatė per vieną dieną. Ypatingai prisimenu žmonių agitavimą. Atsimenu, ėjau gatve, susitikau Anetą Stankevičienę, kuriai pasakiau, ką mes darom. O jinai sako: „nežinau, nežinau“, bet vėliau ir ji atėjo. Norbertas Černiauskas irgi lygiai taip pat pakliuvo. Iš tikrųjų tie, kurių labai agituoti nereikėjo, tai ir dabar liko. Tai rodo, kad pati idėja įsitvirtino.

Kas įstrigo šventinės ceremonijos metu?

Labiausiai aš atsimenu optimizmą, kadangi teko pirmininkauti visuotiniam susirinkimui, kurio metu buvo paskelbta apie korporacijos atkūrimą, entuziazmą, iškilmingumą, nes viskas vyko Vilniaus universitete. Iniciatoriai atkurti korporaciją buvo Aneta Šerelytė, Norbertas Černiauskas ir Skaidrilė Grigaitė. Aš netgi skeptiškai žiūrėjau į korporacijos atkūrimą, bet po to, kai pamačiau, kad viskas eina gera linkme, jau neprieštaravau. Man korporacija atrodė labai rimtas dalykas, nelabai supratau kas tai. Tada ir pasiūliau, kad atkūrimo ceremonija vyktų Vilniaus universitete, neprisirišant nei prie vienos aukštosios mokyklos, o imant kaip simbolį aukštojo mokslo. Ceremonija vyko didžiajame Vilniaus universiteto kieme, kuris turėtų vadintis Petro Skargos kiemu, teatro auloje, kurioje buvo daug svečių: monsinjoras Alfonsas Svarinskas pasakė tikrai įspūdingą kalbą, tuometinis Krašto apsaugos pavaduotojas Algis Kašėta, Krašto apsaugos ministrė, Šaulių sąjungos vadas, Vilniaus universiteto prorektorius.

Pagrindinis korporacijos tikslas yra burti akademinę bendruomenę. Kaip manote, ar Šaulių sąjungai šiandien reikia akademikų?

Aš manau, kad reikia. Ypatingai prie naujojo vado jaučiasi sugrįžimas ir pasitikėjimas SAJA kokį mes turėjome prie Juozo Širvinsko. Vadas jau mato, kad mes gebame atlikti tam tikrus darbus, todėl mus ne tik populiarina, bet ir duoda konkrečias funkcijas. Tai yra gerai, vadinasi, pasitiki mūsų jėgomis, gebėjimais, ir nebelaiko tik jaunesniaisiais partneriais.

Kaip SAJA gali prisidėti prie LŠS plėtros?

Pirmiausia strateginių sričių vystymasis, švietimas, pagalba jaunųjų šaulių veikloje, šauliškų idėjų propagavimas visuomenėje. Per studentus tai labai gerai pavyksta. Pagrindinis tikslas – kad visi studentai žinotų, kad yra tokia Šaulių sąjunga, kur galima prisijungti ir savo tam tikrus lūkesčius išpildyti. Būtent šiuose dalykuose mes, kaip studentai šauliai, turėtume darbuotis.

Kaip iš paprastų šaulių galime išskirti sajūnus? Kokiais išskirtiniais bruožais jie pasižymi?

Aš galvoju, kad čia svarbiausia yra vertybinis dalykas. Jis nebūtinai turi visuomet rimtas. Jis turi būti puikiai orientuotas vertybiškai. Jis turi puoselėti lietuvių kultūrą, gimtąją kalbą, mūsų istoriją ir tėvynę. Studentas šaulys turi išsiskirti savo darbais, ne kažkokiu arogantišku elgesiu, ne išvaizda, ne manierom.

2007 m. dalyvavote dar vos prieš kelis metus prasidėjusioje ekspedicijoje „Misija Sibiras“. Kodėl nusprendėte prisijungti prie jos dalyvių?

Įdomu buvo, kas čia per daiktas yra, nes tuo metu tai buvo tik antri metai. Šiandien yra daugiau tos informacijos. Taip pat buvo įdomu nukeliauti į Sibirą, nes daug mano giminaičių buvo ištremtų – mano prosenelis ten mirė, bet aš tikrai nemanau, kad „Misija Sibiras“ yra kažkokia patriotiškumo ugdymo mokykla. Ką man „Misijas Sibiras“ davė? Leido pasisemti istorijų, leido pamatyti kultūros paveldo dalį, ir tai yra svarbiausi dalykai. Man nebuvo didžiulio dvasinio išgyvenimo ir aš meluočiau, jei sakyčiau priešingai. Nebent jei būtų tekę keliauti tomis vietomis, kuriose buvo ištremti mano artimieji, tada galbūt ryšys ir būtų didesnis, bet tikriausiai kiekvienam savo.

Ko galėtumėte palinkėti ateities šauliui ir sajūnui?

Gal aš bendrai palinkėsiu sajūnui, nes be šauliškumo nebūtų ir tikro sajūno, kad nebijotų svajoti ir turėdamas svajonę pamėgintų ją įgyvendinti. Ta svajonė, kuri kažkada buvo kažkoks studentų judėjimas, dabar išsipildė. Todėl ir jūs nebijokit svajoti ir turėkit planą, kaip tai įgyvendinsite. Jeigu kažkas nepavyko, nenumeskite į šoną, pabandykite dar kartą, jeigu dar kartą nepavyksta, trečią, ketvirtą, penktą, šeštą kartą – mėginkite. Mėginkite iki pat savo gyvenimo pabaigos.