Kuo išskirtinis spalio mėnuo? Krentančiais lapais? Apniukusiu dangumi? O gal priešingai – bobų vasara? Paprastam studentui šie atsakymai galbūt ir tinka, bet tik ne sajūnui. Jam šis rudens mėnuo yra pats svarbiausias! Kodėl? Todėl, kad būtent spalio mėnesį vyksta šaulių studentų korporacijos SAJA sąskrydis!
Sąskrydis – tai pati mistiškiausia ir daugiausiai žavesio turinti šventė visame šaulių studentų gyvenime. Juk kas gali būti geriau nei susitikti visiems vienoje vietoje? Renginio turinį tarsi tūrėtų atspindėti jo pavadinimas, bet iš tiesų jis savyje slepia kur kas daugiau nei galėtum pamanyti. Troškūnuose, vos garsiai ištarus „sąskrydis“ ir „Saja“ viename sakinyje, apsiniaukia dangus, pakyla rūkas ir iš miškų pasigirsta senųjų dievų balsai. Troškūnai jau ima priprasti prie šių nesuprantamų dalykų, nes vos išgirdus sajūnų balsus prie Troškūnų vienuolyno tampa aišku, kad ramybės laikas baigėsi. Bet užteks tų postringavimų ir geriau prisiminkime, kas vyko šiame sąskrydyje.
Sąskrydžio atidarymas vyko vidurdienį. Mat, yra žinoma, kad ne visiesm sajūnams patinka anksti keltis. Nepaisant to, šauliai studentai pradėjo rinktis dar dešimtą ryto, kad tik spėtų viską tinkamai parengti. Sąskrydis buvo atidarytas su garbinga vėliavos įnešimo ceremonija, valstybės bei korporacijos himnais. Atidarymo metu mūsų gerbiama korporacijos pirmininkė Danutė Matelytė bei garbus svečias iš Lietuvos šaulių sąjungos – jaunųjų šaulių vadas ats. kpt. V. Žymančius – sveikino bei linkėjo siekti tobulybės.
Pasibaigus atidarymu skubėjome į idėjines dirbtuves ir kartu su Vytautu Žymančiumi aptarinėjome šaulių studentų galimybes stiprinant Lietuvos šaulių sąjungą. Dar atidarymo metu buvo iškelti keli pasiūlymai, kurie diskusijų metu buvo konkretizuoti ir sugulė į veiklos planus. Vienoje darbo grupėje buvo svarstoma sajūnų parama jauniesiems šauliams, kiti kūrė idėjas, kaip su šauliškumu supažindinti akademinę bendruomenę. Dirbtuves vainikavo nuotaikingas idėjų pristatymas ir jų aptarimas.
Šauliai studentai yra be galo darbštūs, todėl kol vieni diskutavo, kiti ruošė ypatingo skanumo ir išskirtinumo pietus. Išalkusi šaulių minia užpuolė virėjus ir atkakliai reikalavo kuo didesnės porcijos. Virėjams teko susiimti, bet dėl jų vadybinių sugebėjimų alkanieji buvo pasotinti. Visi išsišiepę galėjo eiti ruoštis šauliškai veiklai.
Už šią dalį buvo atsakingas sen! Edgaras Diržius, kuris skubėdamas atvyko su laidų ir lazdų krūvomis. Be jo nebūtų pavykę įgarsinti viso sąskrydžio. Sendraugis taip pat pamokė šaulius studentus savo aistros – ripkos. Visiems susirinkus stadione ir Edgarui pradėjus įvadinę kalbą, rodėsi, kad už jo stovi visa minia lietuvių protėvių ir atidžiai stebi, kas vyks toliau. Jie buvo patenkinti, kad ir toliau yra gyvas jų karo meno sportas. Ne veltui tiek mėlynių, dantų ir lūpų buvo paaukota, kad mūšio lauke būtų lengviau! Į ripką buvo įsijaustą taip intensyviai, kad niekas nenorėjo jos nutraukti…
Grįžę sajūnai, kas su mėlyne, kas su sumušimu, skubėjo ruoštis ir dalyvauti sen! Sigitos Bietkytės protmūšyje. Juk akademikas turi pasižymėti aštriu protu ir akyla įžvalga. Protmūšio dalyviams remiant minties galias ir rungiantis, kas iš jų yra pats pačiausias, teko susidurti ne su viena mįsle arba klausimo painiava. Visgi viena komanda šias mįsles ir painiavas įveikė lengviau už kitas, ir pelnytu protingumo titulu galės džiaugtis visus metus.
Bet ripka ir protmūšis tebuvo įvadas. Tai, kas vyko toliau, yra ypač slapta ir uždrausta svetimam išgirsti. Šios dalies metu vyksta realybės ir fikcijos susiliejimas, kurio metu galime prisiliesti prie per amžių amžius užmirštos Dievų šventės ir jų šokių…
Rytui išaušus ir šalimais esančios bažnyčios varpams skambant, aidėjo sajūnų žodžiai, budindami tautą ir ragindami šviestis ir šviesti. Ta proga visi gyvieji šauliai studentai vėl susirinko Troškūnų vienuolyno didžiojoje menėje ir aptarė tai kas buvo, tais kas bus.
Taip ir baigėsi dar vienas sąskrydis, dar viena Dievų šventė, dar vienas pasibuvimas drauge. Lai ir kitąmet dangus apsitraukia paslaptimi, o atmintis – užmirštimi!
Sutariam!
Sajūnas Rokas