Ilgai galvojau, kur paminėti tai, ką dabar paminėsiu, tai paminėsiu pradžioje, kad nepagalvotumėte, jog turiu rimavimo sutrikimų. Čia iš eiliuotos pasakaitės (nesvarbu, kas buvo E.Mieželaitis) „Zuikis Puikis“ sėmiausi įkvėpimo. Gerai? Gerai. Tai va. Šiemet gegužinė vyko balandžio 23-24 dienomis, Anykščių apylinkėse. Imkite ir skaitykite:
Šimts sajūnų susirinko,
Net žalia Vilniaus autobusų stotis linko.
Pasėdėję, pasitarę,
Jie į Anykščius iškeliavę.
Privalau patikslinti, jog mūsų buvo ne 100, o 10. 10 sajūnų ir šuo. Tankistų nebuvo. Jau-pagaliau-nariu-tapęs Justas Petrošius prie mūsų prisijungė Anykščiuose. Sunku patikėti, tačiau lyg perkūnas iš giedro dangaus, beveik pasiekęs Ukmergę, sugedo jo autobusas. Vėliau tikrai buvo perkūnas iš giedro dangaus, po to ir ne iš giedro, bet apie tai kiek vėliau.
Taigi, šiaip ne taip sulaukėme Justo ir:
Mes – kuprinę ant pečių
Ir nurūkom Anykščių šilelio takučiu.
Saulė šviečia, žydi gėlės,
Čiulba ulba volungėlės.
Tikrai, mūsų širdys iš džiaugsmo plazdėjo bei čiulbėjo it volungėlės. Apart įvairios faunos ir floros, grožėjomės Šventosios vingiais, o labiausiai akis išbadė Šlavės atodanga. Tikrai, vau.
Na, o šiaip tai:
Argi oras ne puikus?
Bėgtum, lėktum į laukus!
Neviliokite į pelkes, nevalia!
Ir nukūrėm miško paklotėliuke.
Taip, oras tikrai buvo puikus, girdėjome perkūną, nors virš galvų buvo giedra, tikrai daug kartų kliuvom už įvairių šakų, šaknų ar net eglių vaikų – kankorėžių. Tačiau, ŽYGIO vadas ŽYGIS M. nepagailėjo mūsų batų bei letenų, tad neapsiėjome ir be pelkės. Ačiū, Žygi. Juk taip daug smagiau. Mirkt mirkt.
Paėjėję atsidūstam:
Matom didelį kopūstą.
Oi, broleli šauliaūsi,
Kaipgi tu nevalgęs būsi?
Vėl meluoju ir vėl sakau tiesą – nematėm jokio kopūsto. Visame 20 km žygyje nematėme nė vieno kopūsto. Tik daug grybų. Na, žinote, visokie Rokai, Justai, Žygiai, Audriai, Vladai ir pnš. Tačiau vis tiek valgėme. Netrukus sužinosite, ar grybus, ar ką kitą. Tiltu perbridome Virintos vandens telkinį. Tiesa, ten, kur turėjo būti tiltas, tilto nebuvo. Bet Žygis, mainais į sužinojimą, kur yra kitas tiltas, gavo šuns įkandimą į koją. Tai gal ir nieko. Deja, mūsų komandos nariui Vaidotui joks šuo neįkando, tačiau labai pritrynė batai, tad jį paėmė Žygio K. karo lauko medicinos automobilis. (Linkime kuo greičiau pasveikti.) (Ir taip, buvo du Žygiai. Su žygiu ir dviem Žygiais – trys žygiai. Žodžiu, supratote.)
Sajūnai lapą nusilaužė, (gerai, kad ne koją)
Nusilaužė ir sugraužė.
Prisivalgę sajūnai TUPI…
Gera būtų pailsėti…
Taigi, valgėme daug ką. Vyrai netingėjo pasinaudoti sauso davinio privalumais, moterys – kiek kukliau – sumuštiniais. Jokių grybų. Tik kruša. Taip, būtų gera pailsėti, tačiau kruša. Ne lietus, ne uraganas, bet ledukai į galvą. Ir perkūnas iš negiedro dangaus. Mūsų džiaugsmas netilpo krūtinėse, tad bandėme jį sutalpinti žvengdami kokią valandą. Po valandos ledukų pradėjo lyti, tai, galvojam, eikime, kol saulė nepradėjo šviesti.
Ir sajūnai mikliai dumia
Pamiegoti į pakrūmę.
Šildė, kaitino saulutė,
O pavėsy (nesugalvoju, gal nekaitino?).
Dūmėm, kad net dūmai rūko. Buvo taip šlapia. Įsivaizduojate, Justas įsidėjo net tris palapinsiaustes, nes pagalvojo, jog jo broliai ar sesės gali sušlapti. Negaliu toliau rašyti apie tai, per daug jautru ir gražu, o juk niekas nenori, kad grožis virstų ašaromis. (Nors priežastys gal ir kiek kitokios buvo, mirkt, mirkt.) Bet!!! Neilgai trukus išlindo saulutė, lietus vis dar lijo, o mes, eidami miškais, kuriais ateina pavasaris, stebėjome beprecedentį reginį: saulei šviečiant, lietui lyjant garuojančias pievas, krūmus, kalnelius, lygumėles ir kt. P a s a k a.
O tada:
Dingo Žygis M. Skambinom:
– Sveikas, Žygi, kur bėgioji?
Gal pašoksim klumpakojį? Ar bent jau nueisim į stovyklavietę?
– Neturiu aš laiko, broliai, sesės,
Nes einu į pirmą klasę.
Nu ok, galvojam, gal ir gerai, juk mokslas šviesa, švieskis ir šviesk bei panašiai, tad:
– Valandėlę patrepsėjom (na, kol Žygis baigė mokyklą)
Ir į stovyklavietę prieš lietų dar suspėjom!
Rokas šoko, ūsą raitė.
Šoko trypė Reginaitė.
Po šimts, vėl meluoju. Nu nešokom. Kas gali šokt per gegužinę balandžio mėnesį? Niekas. Vietoj to kepėm dešreles. Kečupas, agurkai, viską. Kokia graži stovyklavietė, eina sau!!! Buvo taip smagu, linksma, jauku, šilta, gera, kad net pati sau pavydžiu.
Neilgai trukus mus aplankė kaimynas, nemokantis fotografuoti, ir paprašė druskos. Davėme. Jis parūkė, mes pauostėm. Paprašėm nufotografuoti mūsų šaunią kompaniją. Apart, ko gero, tradicija tapsiančios tupimosios gegužinės nuotraukos, atlikome ir užsimerkimo ritualą. Įtariu, jog užsimerkė ir pats fotografas…Bet tai mus tik pralinksmino.
Nešoko, netrypė – op op op!
Mato – saulė vakarop!
Dūmė sajūnai pasivaikščioti po mišką,
Neišmokę pamokos.
O pamoka, štai tokia, mielieji – niekada nepasitikėkite kandidatais. Jie mums atliko diversiją (tinka ir koks nors kitas mandras karinis terminas). Na, su petardom, kaukėm, virvėm, užrištom akim, viską. O po to ir slaptas apeigas apturėjom. Buvo nerealiai smagu! Tad labai labai laaaaaaaabai jums ačiū. Jus n e r e a l ū s. Ta prasme, rimtai, auga tobula kandidatų karta. Jei nebūčiau buvus gegužinėj ir skaityčiau tai, kas čia parašyta, tai tikrai verkčiau ir gailėčiausi, jog nebuvau.
Nebent, pagimdyčiau vaiką! Jei suprantate, apie ką aš… Sveikiname, sen! Mindaugai, ir džiaugiamės būsima sajūne!
Taip. Tačiau gegužinės aprašymas dar nesibaigė. Vakarojome prie laužo, nuostabia iškalba, skambiu balsu ir žiauriai juokingais bajeriais apdovanoto kandidato Vlado dėka atlikome Dzūkijos partizanų himną. Buvo gera. Gal ir liko. Šie bei tie patraukė miegoti, tačiau diskusijos apie politiką truko iki ryto.
Kitą rytą ankstyvieji
Jau sukiojasi prie stalo.
Dešreles iškepę puikiai,
Susirinko valgyt zuikiai.
Pavalgėm, pasišildėm, pasidžiovinom apdarus ar kt. ir išdūmėmeme namo – kas mašina, kas tranzuodami, kas autobusu. Visi gražūs, sveiki, išmokę šio bei to grįžome į civilizaciją dar laimingesni nei kada nors.
Sajūnė Augutis